Vaikų šventė dar neprasidėjo, o namuose jau vyksta pirmasis kostiumo išbandymas. Vaikas sukasi prieš veidrodį, rodo apsiaustą, mojuoja kardu ar taisosi karūną. Viskas atrodo puikiai, kol po keliolikos minučių pasigirsta: „Man karšta“, „čia duria“ arba pats skaudžiausias tėvams sakinys – „aš nebenoriu šito vilkėti“.
Tokios situacijos dažniausiai kyla ne dėl kaprizų. Vaikui kostiumas yra drabužis, su kuriuo reikės bėgioti, šokti, sėdėti ant grindų ir valgyti tortą. Jeigu jis spaudžia, smunka ar trukdo matyti, net mėgstamiausias personažas greitai praranda žavesį.
Kostiumą reikia išbandyti ne prie veidrodžio
Graži nuotrauka internete parodo spalvas ir bendrą vaizdą, tačiau nepasako, ar vaikas galės laisvai judėti. Ilgas princesės sijonas gali kliūti už batų, superherojų apsiaustas veltis po kojomis, o standūs sparnai trukdyti atsisėsti.
Prieš šventę vaikui verta leisti kostiumą pavilkėti namuose bent penkiolika minučių. Tegul jis pritūpia, pašokinėja, pakelia rankas, atsisėda ant kėdės ir pabando pats nueiti į tualetą. Toks trumpas bandymas iškart parodo tai, ko nepastebėsite stovint ramiai.
Amžius etiketėje nėra tikslus matas
Du šešiamečiai gali skirtis ūgiu, pečių pločiu ir kūno sudėjimu, todėl dydžio žyma pagal amžių tėra apytikslė nuoroda. Kur kas naudingiau pamatuoti vaiko ūgį, krūtinės apimtį ir palyginti juos su pardavėjo pateikta lentele.
Tėvai, kuriuos domina karnavaliniai kostiumai vaikams, dažnai daugiausia dėmesio skiria personažui, nors netinkamas dydis gali sugadinti visą šventę. Per mažas kostiumas tempia ties pečiais ir riboja žingsnį, o per didelis smunka, velkasi žeme ar paslepia rankas ilgose rankovėse.
Jeigu vaikas atsiduria tarp dviejų dydžių, šiek tiek laisvesnis modelis paprastai būna patogesnis. Vis dėlto jis neturėtų būti toks didelis, kad reikėtų nuolat taisyti kelnes ar sukti rankoves.
Audinys gali tapti pagrindine blogos nuotaikos priežastimi
Blizgus tiulis, dirbtinis kailis ir standžios dekoracijos nuotraukose atrodo šventiškai. Vaiko odai šios medžiagos kartais būna nemalonios. Kietos siūlės trina kaklą, blizgučiai braižo rankas, o sintetinė medžiaga šiltoje salėje greitai įkaista.
Prieš vilkint kostiumą verta patikrinti:
- ar vidinės siūlės nėra šiurkščios;
- ar užtrauktukas neliečia odos;
- ar galvos apdangalas nespaudžia;
- ar po kostiumu telpa ploni medvilniniai drabužiai;
- ar vaikas gali laisvai kvėpuoti ir judėti.
Ploni marškinėliai ar tamprės po kostiumu dažnai padeda išvengti odos dirginimo. Jie praverčia ir tuomet, kai vaikas sušyla bei nori nusivilkti viršutinę kostiumo dalį.
Kaukė džiugina trumpiau, nei tikisi tėvai
Veidą dengianti kaukė gali atrodyti kaip svarbiausia personažo dalis, tačiau vaikui ji neretai tampa didžiausia kliūtimi. Per mažos angos riboja matymą, plastikas spaudžia nosį, o šiltoje patalpoje greitai pasidaro tvanku.
Mažesniam vaikui patogesnis pasirinkimas gali būti lankelis, kepurė, gobtuvas ar lengvas makiažo akcentas. Personažas lieka atpažįstamas, tačiau vaikas mato aplinką, gali laisvai kalbėti ir valgyti.
Jeigu kaukė būtina, ją reikėtų išbandyti namuose. Vaikas turi gebėti ją pats nusiimti ir neturėtų būti verčiamas dėvėti ilgiau, nei nori.
Vaiko nuomonė svarbesnė už gražiausią nuotrauką
Kartais suaugusieji išrenka kostiumą, kuris atrodo mielas, tačiau pats vaikas nenori būti tuo personažu. Tuomet prasideda derybos, ašaros ir bandymai įtikinti, kad „juk taip gražu“.
Geresnis kelias yra pasiūlyti du ar tris tėvams priimtinus variantus ir leisti vaikui pasirinkti. Nedidelė pasirinkimo laisvė suteikia kontrolės jausmą. Vaikas, kuris pats pasirinko ugniagesį, dinozaurą ar fėją, kostiumą dažniausiai vilki noriau.
Atsarginiai drabužiai nėra pralaimėjimas
Net patogiausias kostiumas gali pabosti. Vaikas pavargsta, sušyla ar tiesiog nori laisviau judėti. Į krepšį įsidėti marškinėlius, kelnes ir patogius batus yra praktiška, o ne pesimistiška. Galima palikti vieną personažą primenančią detalę: apsiaustą, kepurę, uodegą ar lazdelę. Vaikas vis dar jausis šventės dalyviu, tačiau galės žaisti be diskomforto.
Geras karnavalinis kostiumas nėra tas, kurį visi ilgai giria. Geriausias yra tas, apie kurį vaikas po kelių minučių pamiršta. Kai niekas nespaudžia, nekliūva ir neduria, šventėje lieka daugiau vietos juokui, žaidimams ir prisiminimams, kurių nereikia taisyti nuotraukų filtrais.
