Anksčiau vakaras atrodydavo taip: tas pats senas televizoriaus ekranas, tas pats garsas, tas pats kampas ant sofos. Pasirinkimas tarp to, ką „duoda“, ir to, kas jau žiūrėta. O tada vieną dieną netyčia radau nešiojamąjį projektorių. Iš pradžių buvo smalsu, paskui – šiek tiek abejonių, o po savaitės – mūsų vakarai tapo visai kitokie.
Dabar vietoj to, kad įsijungtume serialą ir išsibarstytume po kampus, mes kartu dėliojam pagalves, užtempiam užuolaidas ir pasirenkam sieną. Net vaikai nustojo ginčytis, kas laikys pultą – nes dabar jie turi savo „kino teatrą“. Tą, kurį sukūrėme iš baltos sienos ir mažo projektoriaus, kuris tilpo į delną.
Vaizdas, kuris jaučiasi didesnis už ekraną
Sunku paaiškinti, kodėl žiūrėti tą pačią „Netflix“ seriją per projektorių yra smagiau. Ta pati aktorių vaidyba, ta pati istorija, bet kai viskas nusileidžia ant sienos, įspūdis tampa gilesnis. Lyg būtų daugiau erdvės jausmui. Lyg kambarys išsiplečia.
Nesvarbu, ar tai filmas, koncertas, ar net vaikų piešimo pamokėlė iš YouTube – projektorius tampa ne foniniu prietaisu, o dalimi vakarienės, bendravimo, juoko. Jis keičia ne technologiją, o nuotaiką.
Kodėl ne televizorius?
Kartais atrodo, kad projektorius skirtas tik tiems, kurie neturi televizoriaus. Bet pas mus – abu yra. Tik projektorius dabar įsijungia dažniau. Jį gali perkelti, pakreipti, išsinešti į terasą ar net į kelionę.
Vieną vakarą su draugais įsinešėme jį į kiemą, pasiklojom pledus, užsikandome arbatos ir žiūrėjom seną gerą „Amelie“. Ir tai nebuvo „žiūrėjimas“. Tai buvo vakaras. Su istorija. Su savo tempu.
Mažas daiktas, didelis pokytis
Tiek daug technikos daiktų žada „pakeisti gyvenimą“, bet retas kuris tai padaro tyliai. Nešiojamasis projektorius buvo vienas tų, kurie nesigyrė – tiesiog leido mums kartu būti kitaip.
Pavyzdžiui, kai serga vaikas, mes perkeliam projektorių prie jo lovos. Kai vykstam į sodybą – jis keliauja su mumis. Ir tai jau ne daiktas – tai ritualas. Paprastas, be triukšmo, bet šiltas.
Kur jį radom?
Ilgai nelaukėm. Draugas pasiūlė pasižvalgyti į https://kokoso.com/lt/, nes ten galima rasti techniką, kurios nereikia spėlioti. Pasižiūri, ką rašo žmonės, matai, kad aprašymai be „marketingo dulkių“. Ir kai atkeliauja dėžutė, jauti, kad pasirinkai ne blogai.
Mes rinkomės tokį, kurį būtų paprasta pernešti, jungti prie telefono ar nešiojamo kompiuterio, kad vaikai galėtų žiūrėti animaciją net be WiFi. Ir kol kas – nei karto nepasigailėjom.
Ar verta?
Jei ieškai būdo, kaip šeimos vakarus padaryti mažiau apie „žiūrėjimą“ ir daugiau apie buvimą – tikrai verta. Ne dėl technologijos. Dėl to, ką ji sukuria kambaryje.
Kartais reikia labai mažai, kad tai, kas įprasta, taptų savaip stebuklinga.
