Restoranas per dieną sunaudoja dešimtis litrų kepimo aliejaus. Kavinė – mažiau, bet per mėnesį susirenka nemažai. Maisto gamybos pramonė – šimtus tonų. Bet kas nutinka su tuo aliejumi, kai jis nebetinka maistui ruošti? Atsakymas gali nustebinti: teisingai surinktas ir perdirbtas aliejus tampa vertinga žaliava, kuri grįžta į ekonomiką visiškai nauju pavidalu.
Pirmas etapas: naudojimas ir senėjimas
Šviežias augalinis aliejus yra skaidrus, beveik bekvapis ir puikiai tinka kepimui. Tačiau kaskart kaitinant jis oksiduojasi, keičia cheminę sudėtį, kaupia acroleiną ir kitas kenksmingas medžiagas. Po keliolikos kepimo ciklų aliejus tampa tamsus, tirštas ir nebetinkamas maistui. Profesionaliose virtuvėse aliejaus kokybė tikrinama specialiais testeriais, kurie matuoja poliarių junginių kiekį – kai jis viršija dvidešimt penkis procentus, aliejų būtina keisti.
Šioje vietoje daugelis restoranų susiduria su klausimu: ką daryti su panaudotu aliejumi? Pilti į kanalizaciją – draudžiama ir kenksminga. Mesti į buitines atliekas – taip pat ne variantas. Būtent todėl naudoto aliejaus surinkimas iš restoranų ir kitų maitinimo įstaigų egzistuoja kaip atskira paslauga – specializuotos įmonės reguliariai atveža talpas, surenka panaudotą aliejų ir transportuoja jį į perdirbimo vietas.
Antras etapas: surinkimas ir transportavimas
Surinkimo procesas paprastesnis nei daugelis įsivaizduoja. Maitinimo įstaiga gauna specialias talpas – dažniausiai nuo šimto iki tūkstančio litrų – į kurias pilamas atvėsęs panaudotas aliejus. Kai talpa prisipildo, surinkimo įmonė ją pasiima ir palieka tuščią. Tai veikia panašiai kaip atliekų rūšiavimo sistema – tik skirta specifinei atliekų kategorijai.
Svarbu, kad aliejus nebūtų maišomas su vandeniu, maisto likučiais ar kitomis cheminėmis medžiagomis. Švarus, tinkamai surinktas aliejus turi didesnę perdirbimo vertę ir reikalauja mažiau valymo prieš perdirbimą.
Trečias etapas: perdirbimas
Surinktas aliejus keliauja į perdirbimo įmones, kur jis filtruojamas, valomas nuo priemaišų ir paruošiamas tolesniam naudojimui. Pagrindinė kryptis – biodegalų gamyba. Iš panaudoto kepimo aliejaus gaminamas biodyzelinas (FAME) arba atsinaujinantis dyzelinas (HVO), kuris gali būti naudojamas transporto priemonėse vietoj fosilinio dyzelino.
Vienas litras panaudoto aliejaus gali virsti maždaug 0,8–0,9 litro biodyzelino. Tai reiškia, kad restorano atliekos tiesiogiai virsta kuru, kuris mažina priklausomybę nuo naftos ir sumažina anglies dioksido emisijas iki aštuoniasdešimties procentų, palyginti su tradiciniu dyzelinu.
Ketvirtas etapas: grįžimas į ekonomiką
Perdirbtus biodegalus perka transporto įmonės, žemės ūkio sektorius, pramonė. Europos Sąjungoje biodegalų paklausa nuolat auga dėl griežtėjančių aplinkosauginių reikalavimų. Tai reiškia, kad panaudotas aliejus, kuris dar prieš dešimtmetį buvo tiesiog problema, šiandien yra paklausi žaliava su realia rinkos verte.
Šioje grandinėje svarbus vaidmuo tenka tarpininkams ir surinkėjams. Aliejaus atliekų supirkimas yra verslo modelis, kuris jungia atliekų turėtojus su perdirbėjais ir užtikrina, kad žaliava pasiektų perdirbimo gamyklas efektyviai ir kokybiškai. Be šios grandies visa sistema neveiktų.
Kokybė svarbi kiekviename etape
Reikia pabrėžti, kad ne bet koks panaudotas aliejus turi vienodą vertę. Švariai surinktas, nesumaišytas su vandeniu ar maisto likučiais aliejus yra gerokai vertingesnis nei užterštas. Todėl maitinimo įstaigoms svarbu laikytis paprastų taisyklių: atvėsinti aliejų prieš pilant, naudoti specialias talpas, nemaišyti su kitomis atliekomis. Tai ne tik palengvina surinkėjų darbą, bet ir užtikrina, kad žaliava bus tinkama aukščiausios kokybės biodegalams gaminti.
Kodėl tai svarbu kiekvienam
Ši grandinė – nuo restorano keptuvės iki biodegalų bako – yra vienas geriausių žiedinės ekonomikos pavyzdžių. Atliekos tampa žaliava, žaliava tampa produktu, produktas grįžta į rinką. Ir tai veikia ne dėl idealisto svajonių, o dėl paprastos ekonominės logikos: panaudotas aliejus turi vertę, ir yra žmonių bei įmonių, kurie tą vertę paverčia nauda visiems.
