Vaikas pamato dviratį ir akys užsidega. Tu jau matai, kaip jis lekia kiemu, kaip po savaitės prašo važiuoti į parką, kaip galiausiai nustoja sėdėti namuose. Tėvams tai viena smagiausių pirkinių akimirkų, nes dviratis atrodo kaip mažas bilietas į laisvę.
Bet tada dažnai nutinka toks tylus scenarijus: dviratis gražus, „su atsarga“, bet vaikas jo vengia. Arba važiuoja įsitempęs, dažnai sustoja, pyksta, nori nulipti. Tėvai galvoja, kad jis tiesiog bijo… o realybėje dažnai kaltas dydis.
Ir čia geriausia dalis: kartais užtenka pažvelgt į vieną vietą, kad suprastum, jog vaikiškas dviratis per didelis.
Pagrindinė vieta, į kurią reikia pažiūrėti: tarpas tarp rėmo ir vaiko
Tai yra pats greičiausias patikrinimas, kurį gali padaryti per 5 sekundes.
Vaikas turi stovėti ant žemės, kojos pilnai remiasi į asfaltą, o dviratis tarp kojų. Tada pažiūri į viršutinį rėmo vamzdį (tą, kuris eina horizontaliai). Tarpas tarp to vamzdžio ir vaiko tarpkojo turi būti bent keli centimetrai.
Jei tarpo nėra, jei viskas „prispausta“ arba vaikas turi pasistiebti, kad stovėtų… dviratis per didelis. Net jeigu „važiuoja“. Net jeigu „užaugs“.
Nes būtent šita vieta lemia saugumą. Kritimo metu vaikas turi galėti greit nulipti, o ne bandyti išlaikyti svorį ant dviračio, kuris jam per aukštas.
Čia dažnai tėvai sako: „Ai, nu, jis po mėnesio paaugs.“ Bet tas mėnuo dažnai būna tas, per kurį vaikas ir praranda norą važiuoti.
Kodėl per didelis dviratis vaikui sugadina norą važiuoti
Per didelis dviratis vaikui nėra tiesiog nepatogus. Jis sukuria emociją: „Aš nesu saugus.“ Vaikas tai jaučia kiekvieną kartą, kai turi sustoti, pasukti, važiuoti nuo kalniuko ar per nelygumą.
Per didelis dviratis dažniausiai reiškia:
- vaikas sunkiai pasiekia žemę kojomis
- jis bijo sustoti, nes negali tvirtai atsiremti
- jis įsitempia pečius ir rankas, nes jaučia, kad bet kada gali nuvirsti
- jis nenori važiuoti be tėvų laikymo
Ir tada prasideda tas nemalonus dalykas: vaikas nenori treniruotis. O jeigu nėra treniruotės, nėra ir progreso. Tik pykčiai.
Ką dar pastebėsi, jei dviratis per didelis?
Kartais tėvai sako: „Nu bet jis gi atsisėda, pasiekia pedalus.“ Taip, bet tai dar ne viskas.
Yra keli labai aiškūs ženklai, kad dydis netinka:
Vaikas važiuoja labai lėtai, nors dviratis lengvas.
Vaikas dažnai stabdo, nes bijo įsibėgėti.
Vaikas vairą laiko tarsi „kabindamasis“, kūnas pasilenkęs į priekį.
Vaikas sunkiai apsisuka, posūkiai atrodo nervingi.
Vaikas nori, kad tu visada eitum šalia.
Tokie ženklai dažniausiai nėra apie drąsą. Tai apie kontrolę. Vaikas tiesiog neturi kontrolės, nes dviratis jam per aukštas arba per ilgas.
„Pirkau su atsarga“ – ir čia dažniausia klaida
Labai suprantu tą norą pirkti su atsarga. Dviratis juk ne pigus, nesinori keisti kasmet. Bet vaiko atveju „su atsarga“ dažnai reiškia „su baime“.
Vaikas neturi treniruotės kaip suaugęs. Jam reikia komforto, kad jis drąsiai bandytų, kristų, keltųsi, vėl bandytų. O kai dviratis per didelis, jis net neleidžia jam įsivažiuoti.
Jei nori, kad vaikas išmoktų greičiau, tu turi pirkti tokį dviratį, kuris jam tinka dabar, ne po metų.
Čia ir atsiranda pagrindinis klausimas, kurį verta užduoti sau: ar tu perki dviratį tam, kad vaikas važiuotų šiandien, ar tam, kad jis „būtų geras ateičiai“?
Ką daryti, jei jau nupirkai per didelį?
Jeigu jau taip nutiko, neverta kaltinti savęs. Tik svarbu nepaversti to dviračio privalomu.
Paprasti sprendimai, kurie kartais padeda:
- nuleisti sėdynę maksimaliai, net jeigu atrodo „per žemai“
- patikrinti, ar vairas nėra per toli, kartais jis reguliuojasi
- leisti vaikui pavažinėti trumpais atstumais tik lygiame plote
- jei vaikas vis tiek bijo, geriau keisti dviratį, nei spausti
Nes spaudimas dažniausiai baigiasi tuo, kad vaikas prisimena ne dviratį, o tą jausmą: „mane vertė“.
Dviratis turi kelti norą, o ne stresą
Jeigu tu nori greitai suprasti, ar vaikiškas dviratis per didelis, žiūrėk į tą vieną vietą: tarpas tarp rėmo ir vaiko. Tai paprasčiausias testas, kuris išgelbsti nuo klaidų, nervų ir verkimo.
Kai dviratis tinkamas, vaikas važiuoja laisviau, dažniau nori treniruotis, greičiau progresuoja. Ir tada dviračiai vaikams tampa tuo, kuo jie turi būti: linksmybėmis, o ne iššūkiu kas vakarą.
