Penktadienio vakarą Milda su vyru ir dviem vaikais planavo paprastą šeimos išvyką – gamta, dešrelės, žygis miške. Niekas nežadėjo nieko įspūdingo. Bet viskas pasisuko taip, kaip niekas nesitikėjo – o tam prireikė vos vieno daikto: metalo detektoriaus.
„Tai buvo daugiau vaikų pramoga – sakom, duosim jiems tą daiktą, lai eina pypsint aplink. O mes tuo metu tiesiog atsipūsim. Bet tada… žemė pradėjo skleisti garsus“, – šypsosi Milda.
Visa istorija prasidėjo nuo sena žemėlapio kopijos, kurią jos tėtis buvo radęs tvarkydamas palėpę. Pažymėtas kažkoks „piktasis eglynėlis“, o šalia – kryžiukas. Dėl juoko nusprendė ten užsukti.
Kai žaidimas virsta adrenalinu
Vos priėję pažymėtą vietą, vaikai su metalo detektoriumi vos po penkių minučių pasilenkė prie signalą skleidžiančios vietos. Tėvai dar juokavo: „Gal kokia skarbonkė“. Bet kai iškrapštė žemę – pasimatė kažkas blizgančio. Apvalus, tamsaus aukso spalvos daiktas.
Tai buvo XIX a. monetos fragmentas, kurį vėliau patvirtino muziejaus darbuotojai. Kiek emocijų, kiek nuotraukų, kiek istorijų!
Ir tada prasidėjo. Kitą dieną šeima jau ieškojo informacijos, kokie metalo detektoriai tinka rimtesnėms paieškoms, kaip skaityti signalus, net domėjosi senais vietovardžiais. „Tai virto ne savaitgaliu gamtoj, o visos šeimos nauju hobiu“, – sako Milda.
Netikėtai atradę ne tik radinį, bet ir laiką sau
Gal skamba keistai, bet kai išsitrauki metalo detektorių, laikas lėtėja. Nebėra telefono, nebėra skubos. Tik tu, žemė ir tai, kas gali būti po ja.
Jie sako – tai buvo geriausias savaitgalis per visą vasarą. Vyras pagaliau atsitraukė nuo darbų, vaikai neužsidarė su planšetėmis, o pati Milda pasakojo apie kažkokią vaikystės ramybę, kuri grįžo per žolę, tylą ir virpantį pyptelėjimą ausyje.
Aišku, vakarais įsikurti stovykloje padėjo ir praktiški dalykai – „Turėjom thermacell gera kaina nupirktą jau seniai, bet pirmą kartą taip rimtai džiaugėmės, kad uodai nedraskė“.
Šeimos išvykos, kurios keičia daugiau nei planus
Šiandien ši šeima turi jau du detektorius, vieną specialiai vaikams. Jie išsikėlė tikslą aplankyti visas seniūnijas per metus – su žemėlapiu, užrašu „gal čia kažkas buvo“ ir neskubėjimu.
Ir svarbiausia – ne tik radiniai keičia savaitgalius. Pats laukimas, tas jausmas, kad gali atrasti kažką tikro, net jei tai tiesiog senas varžtas ar kapeika, sugrąžina tai, ko daugelis pasiilgom – buvimą kartu, be filtrų, be ekrano.
Kita šeštadienį jie važiuoja prie ežero, kur kažkada stovėjo dvaras. Gal nieko neras, gal suras dar vieną mažą istorijos gabalėlį.
Bet tikrai žino viena – ten bus jų laikas. Ir detektorius vėl tyliai pypsės, kviesdamas lenktis prie žemės.
