Prisimenu, kaip prieš dešimtmetį vakarėliai reiškė triukšmingą muziką, didelę svečių miniją ir pokalbius, kurių kitą rytą niekas neprisimena. Dabar viskas pasikeitė. Žmonės vis dažniau renkasi mažesnes kompanijas, ramesnę aplinką ir veiklas, kurios tikrai suartina. Vienas tokių būdų – bendri žaidimai už stalo, kurie iš nuobodžios praeities pramogos tapo tikru socialinių ryšių katalizatoriumi.
Kai svečiai nežino, ką veikti
Klasikinė situacija: pakvietei draugus, paruošei užkandžių, įpylei vyno, o po pusvalandžio jau jaučiasi ta keista įtampa. Pokalbiai išseko, telefonai pradeda traukti dėmesį, žmonės žvalgosi į laikrodžius. Šeimininkas jaučiasi atsakingas už atmosferą, bet nežino, kaip ją pagyvinti be dirbtinių pastangų.
Būtent tada ant stalo atsiradęs žaidimas visiškai pakeičia dinamiką. Nebereikia ieškoti temų pokalbiui – veikla pati sukuria pokalbius. Nebereikia pildyti nepatogių tylų – juokas ir reakcijos kyla natūraliai. Svečiai, kurie gal net nebuvo gerai pažįstami, staiga atranda bendrą kalbą per bendrus iššūkius ar komiškas situacijas.
Ledo laužymas be prievartos
Ypatinga žaidimų galia atsiskleidžia, kai susitinka mišri kompanija – seni draugai kartu su naujais pažįstamais, kolegos su šeimos nariais, skirtingų kartų žmonės. Įprastai tokioje situacijoje susiformuoja atskiros grupelės, kiekviena užsidarusi savo rate.
Žaidimas natūraliai sujungia visus. Čia nebėra skirtumo, ar tu vadovas, ar naujokas; ar tau dvidešimt, ar penkiasdešimt. Visi tampa lygiaverčiais dalyviais su vienoda galimybe laimėti ar pralaimėti. Šis lygiateisiškumas sukuria unikalią atmosferą, kur hierarchijos išnyksta, o tikrasis charakteris atsiskleidžia.
Žmonės, kurie įprastai būna santūrūs ar uždari, žaidimo metu atpalaiduoja. Matai, kaip rimtas buhalteris staiga tampa azartiniu strategu, kaip tylus IT specialistas parodo netikėtą humoro jausmą, kaip naujoji kolekė, kuri atrodė drovli, pasirodo esanti drąsi ir kūrybiška. Tie atskleidimai kuria tikrą susidomėjimą vienas kitu.
Bendros emocijos – stipriausias klijus
Psichologai jau seniai žino, kad bendros emocijos – juokas, įtampa, triumfas – labiau suartina nei bet kokie pokalbiai apie orą ar darbus. Kai žmonės kartu patiria intensyvią emocijų bangą, jų smegenys tarsi sinchronizuojasi. Todėl po vakaro, kuriame dominavo stalo žaidimai, žmonės jaučiasi artimesni nei po kelių standartinių susitikimų.
Įdomu stebėti, kaip žmonės reaguoja į netikėtus posūkius žaidime. Kas tampa ramus strategas, laukiantis savo momento? Kas rizikuoja ir mėgauja netikėtumu? Kas palaiko kitus, net kai pats atsidūrė sunkioje situacijoje? Šie momentai atskleidžia tikrąją asmenybę kur kas geriau nei bet koks CV ar „oficialus” pokalbis.
Tradicija, kuri tampa laukiama
Pažįstu ne vieną kompaniją, kur žaidimų vakarai tapo reguliaria tradicija. Kartą per mėnesį arba net kas savaitę tie patys žmonės renkasi – ne iš pareigos, o iš tikro noro. Atsiranda savi ritualai: kas atneša desertą, kas atsakingas už muziką, kas pasirenka naujus žaidimus.
Tokios tradicijos stiprina bendruomenės jausmą. Šiais laikais, kai žmonės dažnai jaučiasi izoliuoti nepaisant socialinių tinklų gausos, tikri, reguliarūs, gyvi susitikimai tampa nepakeičiami. Tai erdvė, kur gali būti savimi, atsipalaiduoti, pasijuokti iš savęs ir pasidžiaugti kitų sėkme.
Kai yra aiškiai nustatyta data ir vieta, dingsta tas nemalonus „kada nors susitikime” jausmas. Žmonės žino, kad kitą penktadienį tikrai pasimatys, todėl nereikia jausti kaltės, kad „seniai nesusitikome”. Šis nuoseklumas ir nuspėjamumas kuria saugumo ir stabilumo pojūtį.
Skirtingos kompanijos – skirtingi žaidimai
Svarbiausia – suprasti savo svečius. Jei tai rimti verslininkai, jiems gali patikti strateginiai sprendimai, kur reikia derėtis ir formuoti aljansus. Jei tai kūrybingi žmonės, geriau pasirinkti asociatyvius ar improvizacinius variantus. Jaunesnei kompanijai tiks dinamiški, greiti žaidimai, o brandesniems – sudėtingesni, gilūs strateginiai.
Puikiai veikia ir mišrūs variantai, kur pradedama nuo paprastesnio, „sušildymo” žaidimo, o vėliau pereinama prie sudėtingesnio. Taip visi spėja įsitraukti, net jei šią veiklą išbando pirmą kartą.
Svarbu nepervertinti – nepriversti žmonių žaisti, jei jie tikrai nenori. Kai kuriems malonu stebėti ir komentuoti iš šalies, ir tai irgi sava forma dalyvavimo. Svarbu, kad žmonės jaustųsi laisvi rinktis, o ne prievartaujami.
Investicija į santykius
Kai pagalvoji, kiek laiko ir pinigų išleidžiame bandydami „gerai praleisti laiką” – brangūs restoranai, klubai, renginiai – rezultatas dažnai nuvilia. Grįžti pavargęs, išleidęs krūvą pinigų, bet tikro pasitenkinimo nejautęs. O vakaras namuose su draugais ir įdomia veikla kainuoja mažai, bet duoda nepalyginamai daugiau.
Tai ne apie pinigų taupymą – tai apie vertės kūrimą. Po tokio vakaro lieka prisiminimai: kaip Jonas netikėtai laimėjo paskutiniame ėjime, kaip Eglė taip juokėsi, kad verkė, kaip Tomas pirmą kartą prisipažino apie savo naują projektą. Tie momentai kuria istoriją – „ar prisimeni tą vakarą, kai…”
Ryšiai, kurie išlieka
Pastebėjau įdomų dalyką: žmonės, su kuriais reguliariai žaidžiame, tampa artimesni draugai nei tie, su kuriais tiesiog kartais pasimatome kavai. Yra kažkas bendro patirtyje, bendruose iššūkiuose ir bendrame juoke, kas kuria stipresnį ryšį.
Ypač tai jaučiasi kriziniais momentais. Kai vienam iš kompanijos nutinka kažkas sunkaus, kiti renkasi palaikyti – nes jau yra tas išsikristalizavęs, patikrintas draugystės jausmas. Ne vien socialinė pažintis, o tikras rūpestis vienas kitu.
Taigi kitas vakaras, kai planuoji pakviesti draugus – pagalvok apie žaidimus. Ne kaip pagalbinę pramogą, o kaip pagrindinę vakaro veiklą. Pamatysi – atmosfera bus kur kas šiltesnė, pokalbiai gilesni, o ryšiai tvirtesni. Ir kas svarbiausia – visi išeis tikrai patenkinti, jau laukdami kito tokio vakaro.