Gyvenimas daugiabutyje dažnai prasideda ramiai. Viskas veikia, sąskaitos aiškios, laiptinė tvarkinga. Tada po truputį atsiranda smulkmenos. Vieną kartą neatsako. Kitą kartą gedimas taisomas per ilgai. Ir nervai pradeda kauptis. Tuo metu kyla paprastas klausimas, ar namo administravimas apskritai gali būti ramus, be nuolatinio vidinio pykčio.
Iš kur atsiranda tas nuolatinis įtampų fonas
Dauguma problemų kyla ne dėl didelių avarijų. Jos kyla iš tylos. Kai gyventojas nežino, kas vyksta. Kai neaišku, kas atsakingas. Kai atsakymas būna abstraktus arba jo visai nebūna.
Žmonės nėra linkę konfliktuoti be priežasties. Jie nori aiškumo. Kada bus sutvarkyta. Kodėl brango paslaugos. Kas realiai daroma name. Kai šių atsakymų trūksta, bet kokia smulkmena ima erzinti labiau nei turėtų.
Kodėl vienuose namuose ramiau nei kituose
Yra namų, kuriuose problemų lygiai tiek pat, kiek visur. Tačiau atmosfera ten kitokia. Gyventojai mažiau pyksta, mažiau rašo skundus, daugiau pasitiki procesu. Skirtumas dažniausiai slypi komunikacijoje.
Kai daugiabučių namų administratoriai kalba aiškiai, laiku ir be išsisukinėjimų, net sudėtingi darbai priimami ramiau. Žmonės nori būti informuoti, o ne palikti spėlioti. Čia ir prasideda administravimas be nervų, ne nuo idealių sąlygų, o nuo žmogiško bendravimo.
Asmeninė patirtis keičia požiūrį
Daug kas yra matęs abi puses. Namas, kuriame kiekvienas laiškas virsta konfliktu. Ir kitas, kuriame net ginčai sprendžiami be emocijų. Skirtumas kartais būna vienas žmogus arba viena komanda, kuri iš tikrųjų seka, kas vyksta.
Kai gyventojas jaučia, kad jo klausimas nėra ignoruojamas, tonas pasikeičia savaime. Net jei atsakymas ne visada malonus. Net jei sprendimas užtrunka. Svarbiausia jausmas, kad procesas juda.
Kada administravimas pradeda varginti labiausiai
Didžiausia įtampa atsiranda tada, kai gyventojai jaučiasi bejėgiai. Kai sprendimai priimami kažkur toli. Kai susirinkimai tampa formalumu. Kai informacija pasiekia tik per atsitiktinius gandus.
Tokiose situacijose net maži klausimai ima atrodyti dideli. Ir tada administravimas pradeda asocijuotis su nervais, o ne su paslauga. Nors iš esmės jis turėtų palengvinti kasdienybę, o ne ją apsunkinti.
Ką realiai gali padaryti patys gyventojai
Namo administravimas nėra vienpusis dalykas. Gyventojų įsitraukimas keičia daug daugiau nei dažnai manoma. Kai domimasi, klausiama, dalyvaujama sprendimuose, keičiasi ir administratoriaus elgesys.
Tai nebūtinai reiškia konfliktus ar spaudimą. Kartais pakanka reguliaraus domėjimosi, aiškių klausimų ir noro suprasti. Toks santykis ilgainiui sukuria daugiau ramybės nei nuolatinis nepasitenkinimas už akių.
Ar įmanoma gyventi be nervų
Visiškai be problemų gyvenančių namų nėra. Tačiau namai be nuolatinės įtampos egzistuoja. Jie atsiranda ten, kur administravimas tampa prognozuojamas. Kur žinai, ko tikėtis. Kur nereikia kas mėnesį jaustis lyg kovotum su sistema.
Ramus namo administravimas prasideda ne nuo stebuklų. Jis prasideda nuo aiškumo, pastovumo ir jausmo, kad kažkas iš tikrųjų prižiūri namą. Kai šie dalykai atsiranda, nervai pamažu pasitraukia į antrą planą.
