Vienas sakinys, kuris atrodo visiškai nekaltas. „Daugiabučių priežiūra vykdoma pagal sutartyje numatytas sąlygas.“ Bet ką tai iš tikrųjų reiškia? Ir kodėl taip dažnai paaiškėja, kad gyventojai moka už paslaugas, kurių net nepastebi?
Pasirodo, kai kurie punktai slepiasi ne tarp eilučių, o tiesiai prieš akis. Tik niekas jų neskaitydavo. Arba nesuprasdavo. O kai suprasdavo – jau būdavo pasirašyta.
Priežiūra, kuri nevyksta
Daugiabučių priežiūra – tai ne magija ir ne pažadas. Tai konkretūs darbai, kurie turi būti atliekami. Tačiau ar visi jie iš tikrųjų įvyksta? Čia dažnai ir prasideda tylūs konfliktai tarp administratorių ir gyventojų.
Kalbėjomės su Lina, gyvenančia Vilniuje. Jos name administratorius „prižiūri“ pastatą jau ketvirti metai. „Langų rėmai supuvę, šilumos mazgas tvarkytas prieš dešimt metų, o sąskaitose kiekvieną mėnesį matau eilutę – techninė priežiūra. Kas tai? Ką jie daro?“ – pasakoja ji.
Ir tai ne pavienis atvejis. Bėda ta, kad kai priežiūra tampa nematoma, ji iš esmės nustoja būti reali.
Ką iš tikrųjų turėtų daryti administratorius?
Daugiabučių priežiūra nėra kažkokia mistika. Tai kasdieniai, aiškiai apibrėžti darbai. Tačiau net ir tada, kai jie atliekami – jų kokybė dažnai lieka „už kadro“. Kodėl?
Nes daugelis gyventojų nekelia klausimų. Administratorius pateikia sąrašą, o žmonės priima jį kaip neginčijamą tiesą. Jie neina patikrinti, ar laiptinė išplauta. Nežiūri, ar tikrai buvo apžiūrėtas stogas.
O kartais – ir nėra kur žiūrėti. Vienas senjoras iš Kauno pasakojo, kad per dešimt metų savo administratorės akyse nematė nė karto. Tik laiškus ir sąskaitas. „Aš net nežinau, kaip ji atrodo, bet turiu pasitikėti, kad ji tvarko mūsų namą“, – sako jis.
Kada paslaugos virsta sąskaita be turinio?
Reikalas paprastas: kai nėra priežiūros kontrolės, atsiranda laisvė traktuoti sąvokas savaip. „Techninė priežiūra“ – tai gali būti ir tik telefoninis pokalbis su santechniku. Ar net pasižvalgymas po kiemą.
Vienas dažniausių piktnaudžiavimo atvejų – numatytos paslaugos be grafiko. Jeigu nėra tvarkaraščio, nėra įsipareigojimo. Administratorius gali sakyti, kad „prižiūri“, net jei realiai nieko nedarė kelis mėnesius.
Ką daryti, kad „priežiūra“ būtų tikra?
Pirmas žingsnis – pasidomėti. Ir ne kartą. Pažiūrėti, ką iš tikrųjų apima jūsų namo administratoriaus atsakomybės ribos. Pasiklausti, kaip fiksuojami atlikti darbai. Ar yra pasirašyti aktai, ar galima pamatyti nuotraukas?
Antras – kalbėti su kaimynais. Kuo daugiau žmonių įsitraukia, tuo mažiau erdvės lieka abejotinai veiklai ir tuomet daugiabučių priežiūra tampa efektyvi.
Trečias – reikalauti aiškumo. Administratoriai neturėtų bijoti skaidrumo. O jeigu bijo – tai jau ženklas, kad kažkas ne taip.
Daugiabučio priežiūra – tai ne abstrakti frazė. Tai jūsų stogas, jūsų šiluma, jūsų saugumas. Ir jeigu už ją mokate – turite teisę žinoti, ką gaunate mainais. Nė vienas administratorius neturi būti viršininkas. Jie yra paslaugos teikėjai. Ir laikas šitą rolę įvardinti garsiai.
