Kai mažas žmogus ima drąsiai dairytis aplink ir rodo, kad nori daugiau judesio nei leidžia keturios sienos, tėvai neretai pirmiausia pagalvoja apie paspirtuką. Jis – tai ne tiesiog žaislas, o vartai į pirmąjį savarankiško greičio potyrį. Ir nors „paspirtukai vaikams“ skamba kaip vienos kategorijos prekė, realybėje tai – visas pasaulis pasirinkimų, kurie stipriai skiriasi priklausomai nuo vaiko amžiaus, charakterio ir net mėgstamo kiemo.
Kodėl amžius čia svarbus labiau nei manei?
Mažiausiems – tiems, kurie dar tik susipažįsta su pusiausvyra ir savarankišku judėjimu – reikia ne greičio, o stabilumo. Triračiai modeliai leidžia nebijoti, kad paspirtukas staiga nuriedės per greitai, o pats vaikas – nenukris nuo netikėto posūkio. Jie leidžia susikoncentruoti į tai, kas vaikui svarbiausia – įdomų judėjimo procesą. Tuo tarpu penkerių ar šešerių metų vaikai jau mielai išbando dviejų ratų modelius, nes jų koordinacija leidžia lengviau išlaikyti pusiausvyrą. Tai suteikia daugiau judėjimo laisvės, leidžia įsibėgėti, keisti kryptį, sustoti – ir viską padaryti pačiam. Šiame amžiuje vaikai pradeda suprasti, ką reiškia važiuoti ne todėl, kad taip liepia tėvai, o todėl, kad tai įdomu ir smagu.
Ką daryti, kai vaikas nori greičio?
Kai vaikas pasiekia tą amžių, kai paspirtukas jam tampa daugiau nei pramoga, atsiranda noras „važiuoti rimtai“. Čia į sceną įžengia elektriniai modeliai. Jie reikalauja daugiau atsakomybės, todėl labai svarbu nepasiduoti pagundai iškart pirkti „galingiausią“. Svarbiau įsiklausyti – ar vaikas supranta, kada reikia stabdyti, kaip valdyti greitį, kada sustoti? Tik tuomet elektrinis paspirtukas tampa įrankiu, o ne pavojumi.
Kaip suprasti, kad pasirinkai tinkamai?
Dažnai pasitaiko, kad tėvai nuperka tai, kas atrodo gražu ar populiaru, bet vaikas tuo nesidomi. Priežastis dažnai slepiasi labai paprastai – paspirtukas tiesiog nepatogus, nepatikimas ar per sunkus. Jeigu vaikas vis traukia jį į kampą, o važiuoti nesinori – galbūt verta grįžti atgal ir paieškoti to, kuris veiks sklandžiai, bus patogus laikyti, neklibės ir netrukdys. Vaikai greitai jaučia, kas veikia, o kas kelia vargą. Geras paspirtukas nereiškia brangaus. Jis reiškia tokį, kuris kviečia važiuoti be stumdymo, be įkalbinėjimo. Jeigu vaikas pradeda pats traukti jį iš garažo – pataikei.
Ir mažas pastebėjimas
Nėra vieno teisingo atsakymo, koks turi būti paspirtukas. Kiekvienas vaikas jį mato savaip – kaip lenktynių bolidą, kaip transportą pas draugus ar kaip priemonę pabėgti nuo nuobodulio. Būtent todėl „paspirtukai vaikams“ nėra tiesiog daiktai lentynoje – jie tampa mažais draugais, kurie padeda pažinti pasaulį riedant pirmyn.
